KĖDAINIAI
Miestas vidurio Lietuvoje, Kauno apskrityje, abipus Nevėžio. Kėdainių rajono savivaldybės ir seniūnijos centras. Senamiestis įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas. Čia stovi 4 bažnyčios (katalikų – Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia, taip pat Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvė).
Vietovę, siejamą su Kėdainiais, 1372 m. paminėjo „Livonijos kronikos“ autorius Hermanas Vartbergė. Legenda byloja, esą Kėdainių pavadinimas kilęs nuo turtingo pirklio Keidangeno vardo. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelio žemdirbių, gyvulių augintojų ir žvejų kaimo, kuris XIV a. pradžioje įsikūrė dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar plyti Didžiosios Rinkos aikštė. Kėdainiai pradėjo augti nuo XV a. vidurio, pirmasis Kėdainių savininkas buvo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Kazimiero Jogailaičio dvarų maršalas Radvila Astikaitis. Jam Kėdainius apie 1447 metus dovanojo Kazimieras Jogailaitis. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Radvila Astikaitis kairiajame Nevėžio krante įsteigė dvarą. Į šiaurę nuo dvaro buvo pastatyta gotikinio mūro Šv. Jurgio bažnyčia. Žemiau dvaro kūrėsi miestas, kurį XV a. mini Janas Dlugošas. 1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą paskyrus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. XV a. pabaigoje Kėdainiai minimi kaip vienas iš penkių Lietuvos miestų, prekiavusių su Hanza. Valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612-1655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. Nuo XVII a. Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai, ir Jonušavos, arba Naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. 1648 m. pietinėje Kėdainių dalyje įsikūrė rusų stačiatikiai, nes Jonušo Radvilos žmona Marija Mogilaitė buvo stačiatikė, todėl jos prašymu Jonušas Radvila 1652 m. pastatydino medinę cerkvę ir prie jos įkūrė vienuolyną. Mieste gyvavo ir arijonų bendruomenė. XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei visi LDK miestai neteko savivaldos, tarp jų ir Kėdainiai. 1811 m. Kėdainiai atiteko grafo Pranciškaus Čapskio nuosavybėn. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime dvaras buvo konfiskuotas. Jo savininkas M. Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui. II pasaulinio karo metu dvaro rūmai buvo sunaikinti.
Vietovę, siejamą su Kėdainiais, 1372 m. paminėjo „Livonijos kronikos“ autorius Hermanas Vartbergė. Legenda byloja, esą Kėdainių pavadinimas kilęs nuo turtingo pirklio Keidangeno vardo. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelio žemdirbių, gyvulių augintojų ir žvejų kaimo, kuris XIV a. pradžioje įsikūrė dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar plyti Didžiosios Rinkos aikštė. Kėdainiai pradėjo augti nuo XV a. vidurio, pirmasis Kėdainių savininkas buvo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Kazimiero Jogailaičio dvarų maršalas Radvila Astikaitis. Jam Kėdainius apie 1447 metus dovanojo Kazimieras Jogailaitis. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Radvila Astikaitis kairiajame Nevėžio krante įsteigė dvarą. Į šiaurę nuo dvaro buvo pastatyta gotikinio mūro Šv. Jurgio bažnyčia. Žemiau dvaro kūrėsi miestas, kurį XV a. mini Janas Dlugošas. 1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą paskyrus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. XV a. pabaigoje Kėdainiai minimi kaip vienas iš penkių Lietuvos miestų, prekiavusių su Hanza. Valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612-1655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. Nuo XVII a. Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai, ir Jonušavos, arba Naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. 1648 m. pietinėje Kėdainių dalyje įsikūrė rusų stačiatikiai, nes Jonušo Radvilos žmona Marija Mogilaitė buvo stačiatikė, todėl jos prašymu Jonušas Radvila 1652 m. pastatydino medinę cerkvę ir prie jos įkūrė vienuolyną. Mieste gyvavo ir arijonų bendruomenė. XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei visi LDK miestai neteko savivaldos, tarp jų ir Kėdainiai. 1811 m. Kėdainiai atiteko grafo Pranciškaus Čapskio nuosavybėn. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime dvaras buvo konfiskuotas. Jo savininkas M. Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui. II pasaulinio karo metu dvaro rūmai buvo sunaikinti.
Literatūra
Кейданы. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895, 891.Кейданы. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 560.
Kėdainiai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, 386.
Kiejdany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, 1880-1914, Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, Tom IV (Kęs – Kutno) z 1883 r., 17-19.
Pateikėjas
[Kėdainiai, M25] Pateikėja moteris, gimusi kaime netoli Kėdainių, tėvas turėjo 12 hektarų žemės. Pateikėja dirbo siuvėja Kėdainiuose, paskui paštininke. Teigia, kad jų namuose visi kalbėjo lenkiškai, tėvas buvo kilęs nuo Vandžiogalos, o motina – nuo Dotnuvos. Pateikėja dažnai lankosi pas gimines. Moka rusų kalba, bet retai ją vartoja, laisvai kalba lietuviškai. Lankė lietuvių mokykla, o jos vyriausioji sesuo mokėsi lenkų mokykloje.Audio įrašas
Len hodowalim ranej, hodowalim len, pusieji, potym rwiemi, maszynów to nia była jak teraz, rwiemi, potam do takich, garstaczkami takimi, zakrencim i rzucim, zakrencim i rzucim, a potam stawim takia mendluki, jich zwonżym wieszchowinki ji ono stoji, póki wystoji sie te głowki wszyskie, póki oni wischno. Póki oni wischno. A potem wiezim, do ... był tok, wielki, wiezim do tego toku ji z capami młócim, ja nia nauczyłam sia, siostra nauczyła sia z capami młócić, ja to nie umiałam. Papuki wymłócajo ji wymłócajo, posacka taka jest, a potam jegu przesiadka, nasiena te, siemiena, ji potem ten siemień, uolej wiezli bic, tutej ... była ludzi, która bili uolej, bardzo smaczny siemienny uolej, ji teraz już dostali siemienny uolej, bardzo smaczny ji zdrowy, a ta głowczyzna wszyska wiezli na łonka i słalim cenko, żeby ona udleżała sie. Jak ona udleży sie już ona, nia łami sie, takia pakuli robion sie i tedy jej wonżon do snopów, ji do łazni jak chto ma. Mi nie mielim łazni, wiezlim du sonsiadów do łazni, z tej łazni, wycieplona ta łaznia, ji w tej łazni na połatkach nastawiona wysuszym, tak wysuszym, na proch. A potem takie byli ciorły, nazywali sie, tu dwie nogi, ji tu dwie nogi, ji tu taka wrodzie jak skrzynka, a tu wa srodku jak jenzyk, a tu na wierzchu odmyka sie taki uo. To ronczka ma, ji tym dajo, dajo, dajo, dajo, robio pakuli, żadnej słomy nia |ma, kostra ostaji sie, wyczszenso. A potym już w domu czszepaczka taka była, łupatka taka, ji czszimasz wziewszy ten pakol, ji dajisz tak, dajisz, dajisz, dajisz, wszystka ta kostra żeby wysypała sie. Ta kostra wszystka wysypi sie tego, potam, nu ji wyczszensi sie i potam przendo, kołowrótak, mama przendła, nu ji robiła nici liniana, ji z linianych nici robilim spódniczki, robilim bluzki ji tkali, to wszystkia znaczy, nu jak len jest, pakuli takie oni swiatłe, ale jeszcze zalenkowate take, to za warstatem, take drzawienne warstaty byli, mama nia tkała, bo my na mieli tego warstatu, dawalim dla ludzi tkać. Wytkajo ji potem wybielo, wybielo ji czsze z bawełno, nia jeden ten len, a z bawełno, to tak wybielo, że jak snieg biała. Szylim kosciumki, sukienki, spodniczki. Bardzo ładna byli... a drugia nosili niabialona. Jak o tu kupiwszy oni byli niabialona, oni byli prosto len, czuć czuć bielona tyko byli, druga niebialona robili, dywany tkali, kapy tkali. Mama nia tkała, bo my nia mieli warstatu, i my nia tkalim.
[l'en γodoval'im ran'ej/ γodoval'im l'en/ půs'eji/ potym rv'em'i/ mašynuf to n'ea była jak teras/ rv'em'i/ potam do tak'ix/ garstačkam'i tak'im'i/ zakren'c'im i žuc'im/ zakren'c'im i žuc'im/ a potam stav'im tak'ɛ mendl'uk'i/ jix zv'onžym v'ešxov'iŋk'i ji ono stoji/ puk'i vystoji s'e te głofk'i fšysk'e/ puk'i on'i v'isxno// puk'i on'i v'isxno// a potem v'ez'im/ do ... był tok v'el'k'i/ v'ez'im do tego toku ji s capam'i młuc'im/ ja n'a naučyłam s'a/ s'ostra naučyła s'a s capamʼi młucʼic/ ja to nʼe umʼałam// pap'uk'i vymłucajo ji vymłucajo/ posacka taka jest/ a potam jegu pšes'atka/ nas'en'a te / s'em'en'a ji potem ten s'em'en' / uol'ej v'ez'l'i b'ic'/ tutej ... była l'udz'i/ ktura b'il'i uol'ej/ bardzo smačny s'em'enny uol'ej ji teras juš dostalʼi s'em'enny uol'ej/ bardzo smačny ji zdrovy/ a ta głofčyzna fšyska v'ez'l'i na łoŋka i słal'im c'eŋko/ žeby ona ůdl'ežała s'e/ jak ona ůdl'ežy s'e juš ona/ n'e/a łam'i s'e tak'a pakul'i rob'on s'e i tedy jej v'onžon do snopuf ji do łaz'n'i jak xto ma/ mʼi n'e m'el'im łaz'n'i/ v'ezl'im du sons'aduv do łaz'n'i/ s tej łazʼnʼi vyc'epl'ona ta łaz'n'a ji f tej łaz'n'i na połatkax nastav'ona vysušym/ tag vysušym na prox// a potem tak'e byl'i c'orły/ nazyval'i s'e/ tu dv'e nog'i/ ji tu dv'e nog'i/ ji tu taka vrodz'e jak skšyŋka/ a tu va srotku jak jenzyk/ a tu na v'ešxu odmyka sʼe tak'i uo/ to rončka ma ji tym dajo/ dajo/ dajo/ dajo/ rob'o pakul'i/ žadnej słomy nʻa |ma/ kostra ostaji sʼe/ vyčšenso// a potym juš . v domu čšepačka taka była/ łupatka taka/ ji čšʼimaš vz'efšy ten pakol' ji dajiš tag / dajiš/ dajiš/ dajiš/ fšystka ta kostra žeby vysypała s'e// ta kostra fšystka vysyp'i s'e tego/ potam/ nu ji vyčšenʼsʼi sʼe i potam pšendo/ kołovrutak/ mama pšendła/ nu ji rob'iła n'ic'i l'in'anɛ/ ji z' l'in'anyx n'ici rob'il'im spudn'ičk'i/ rob'il'im blusk'i ji tkal'i/... to fšystka značy/ nu jak l'en jest/ pakul'i takʻe on'i sv'atłe/ alʼe ješče zalʻeŋkovate tak'e/ to za varstatem/ tak'e džav'enne varstaty byl'i/ mama n'e/a tkała/ bo my n'a m'el'i tego varstatu/ daval'im dl'a l'udz'i tkac'// vytkajo ji potem vyb'el'o/ vyb'el'o ji čše z bavełno/ n'e/a jeden ten l'en/ a z bavełno/ to tag vyb'el'o/ že jak s'n'eg b'ała// šyl'im kos'c'umk'i/ suk'eŋk'i/ spodn'ičk'i//bardzo ładna bylʼi... a drug'a nos'il'i n'ea b'al'ona// jak o tu kup'ifšy on'i byl'i n'ab'al'ona/ on'i byl'i prosto l'en/ čuc'/ čuc' b'el'ona tyko byl'i/ drug'a n'eb'al'ona rob'il'i/ dyvany tkal'i/ kapy tkal'i// mama n'e/a tkała/ bo my n'e/a m'el'i varstatu i my n'a tkal'im]
