SENIEJI TRAKAI
Senieji Trakai – kaimas Trakų rajono rytuose, Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos. Išlikęs benediktinų vienuolyno pastatas (XV a.), veikia Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia (pastatyta 1899 m.), lietuviška Senųjų Trakų Kęstučio pagrindinė mokykla ir lenkiška Senųjų Trakų pagrindinė mokykla, paštas. Ties Senaisiais Trakais eina Vilniaus–Marcinkonių geležinkelis, prasideda kelio į Trakus atšaka. Pietiniame kaimo pakraštyje yra Senųjų Trakų piliavietė (kultūros paminklas nuo 2008 m.). Tai senoji Lietuvos sostinė, kurią įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Spėjama, kad apie 1350 m. čia, Senųjų Trakų pilyje (piliavietėje), gimė žymiausias viduramžių Lietuvos valdovas – būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Senųjų Trakų, kurie viduramžiais buvo vadinti Trakai, pilis stovėjusi ant kalvos, juosiamos gilaus griovio ir saugomos 10 m aukščio gynybinės sienos. Ji stovėjo dar XIV a., tačiau vėliau Kęstutis vietovėje prie Galvėsežero, viename jo pusiasalių pastatė naują pilį ir apsigyveno joje. Vietovė buvo pradėta vadinti Naujaisiais Trakais, o po Antrojo Pasaulinio karo tiesiog Trakais. Senųjų Trakų piliavietėje dabar stovi bažnyčia, o senąją pilį mena tik koplytstulpis. Pasak legendų, Trakai (dabartiniai Senieji Trakai) įkurti 1316 m. Ldk Gedimino, kuris čia įkūrė sostinę, buvusią iki 1323 metų. Trakai ir Trakų kunigaikštystė pirmą kartą paminėti 1337 m. Vygando Marburgiečio kronikoje; istorikai šį Trakų paminėjimą sieja su Senaisiais Trakais (daugumoje XIV a. šaltinių Senieji Trakai neskiriami nuo Naujųjų; Kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose Senieji ir Naujieji Trakai skiriami tik 1384–1402 m.). Nuo XIV a. vidurio vietovė priklausė Kęstutaičiams, amžiaus pabaigoje čia stovėjo Senųjų Trakų pilis. 1405 m. pastatyta pirmoji Senųjų Trakų bažnyčia (1757 m. sudegusi) ir įsikūrė benediktinai, kurių vienuolynui atiteko pilies teritorija. Sovietmečiu priklausė M. Afonino kolūkiui, veikė Trakų nerūdinių statybinių medžiagų gamybinis susivienijimas, buvo kasami karjerai. 2001 m. patvirtintas Senųjų Trakų herbas. 2009 m. balandį aptikta XIV a. 1-osios pusės krosnis, kurioje galėjusios būti deginamos plytos piliai.
Literatūra
Senieji Trakai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. III, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 183.Senieji Trakai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. X, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983, 103 psl.
Senieji Trakai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. III, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 652.
Jagiellonowie: biografie, herby, drzewa genealogiczne, 2010, Warszawa: Agora, 115.
Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, T. I, Województwo wileńskie, Warszawa: Główny Urząd Statystyczny, 1938, 71.
Morita Koji, 2002, Sytuacja językowa i pozajęzykowa Polaków w okolicy Trok na Litwie od końca XIX wieku do dziś, Acta Baltico – Slavica XXVI, 25-45.
Pateikėjas
[Seniej Trakai, JB28] Pateikėja moteris, gim. 1928 m, vietinė. Baigė 2 klases lenkų mokyklos. Kalba lenkiškai, lietuvių kalbos nemoka. Visa jos šeima išvažiavo po karo į Lenkiją. Dirbo kolūkyje.Audio įrašas
U nas było wielka rodzina, było u nas osim dusz, wyjechali do Polszczy dwóch, czszech. (W którym roku?) A jak to wywozili, ja już to nie pamientam. Jak wywozili nu, jak był transport, wywozili to do Polskiej, transportem, to my z mamo zostali sie. (A z jakiej miejscowości wywozili?) Z jakiej. A zewszond, z całej Litwy tu jechali do Polskiej, tak. W wiosce urodzona. Służyłam u panów, bo z biednej rodziny. (A jak pan nazywał sie?) Ni pamientam, wie już dawno tam, jak pracowała. (Bogaty był pan) Czszydzieści sześć hektary ziemi miał, ja u jego dwanaście lat miała i u jego pracowała. Niedaleko Żyżmów, Straszuny wioska. (A co pani robiła u gospodarza?) Gospodarstwo, krowy dojiłam, świni karmiłam. Wszystko przy gospodyni, i żyta podbierali, z jego córku, jeszcz`e ni takie to byli wzrosłe, jego córka z moich latach. My z jo we dwóch spod jednego kosiarza. Raniej żeż nie było tych kambajnów, ni nic. Żeli, kosili.
[u nas było viel’ka rodźina/ było u nas ośim duš/ vyjechal’i do pol’ščy dvux/ čšex// (W którym roku?) a jak to vyvoźil’i/ ja juš to n’e pam’entam// jak vyvoźil’i nu/ jak był transport/ vyvozil’i to do pol’sk’ej/ transportem/ to my z mamo zostal’i śe// (A z jakiej miejscowości wywozili?) z jak’ej// a zefšont/ s całej l’itvy tu jechal’i do pol’sk’ej/ tak// v v’osce urodzona// słužyłam u panuf/ bo z b’ednej rodźiny// (A jak pan nazywał sie?) n’i pam’entam/ v’e juž davno tam/ jak pracovała// (Bogaty był pan) čšydźeśći šeść hektary źem’i m’ał/ ja u jego dvanaśće l’at m’ała i u jego pracovała// n’edal’eko žyžmuf/ strašuny v’oska// (A co pani robiła u gospodarza?) gospodarstvo/ krovy dojiłam/ śvin’i karm’iłam// fšystko pšy gospodyn’i/ i żyta podb’eral’i/ z’ jego curku/ ješč`e n’i tak’e to byl’i vzrosłe/ jego curka z moich l’atax// my z’ jo ve dvux spod jednego kośaža// ran’ej žeš n’e było tych kambajnuf/ n’i n’ic// žel’i/ kośil’i]
