SEMELIŠKĖS
Semeliškės – miestelis Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, 12 km į pietus nuo Elektrėnų. Seniūnijos, parapijos centras. Per Semeliškes teka upė Strėva ir jos intakas Dabinta. Nuo 1951 metų miestelyje veikia Semeliškių gimnazija. Yra vaikų darželis, paštas, ambulatorija, Semeliškių kultūros klubas, biblioteka, veikianti nuo 1946 m. Miestelį puošia 1783 m. pastatyta medinė Šv. Lauryno bažnyčia, garsėjanti vertingais dailės kūriniais (tarp jų – Švč. Mergelės Marijos apreiškimas 19 a., Šv. Rokas 19 a. pr.), Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė (1896 m.) bei XX a. pradžios vandens malūnas. Netoli miestelio (Dargonių miške) – masinių žydų žudynių kapavietė. Pagal 2012 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis Semeliškių miestelyje gyveno 640 gyventojų. Semeliškės minimos jau 1377 m., tačiau spėjama, kad gyvenvietė galėjo būti įkurta apie 1276–1283 m., kai 13 a. 8–9 dešimtmetyje vietovėje apsigyveno prūsų pabėgėliai. 1501 arba 1502 m. LDK valdovas Aleksandras fundavo pirmąją bažnyčią. 1529–1567 m. vietovė pažymėta LDK neprivilegijuotų miestų sąraše, o 1578 m. imtas vadinti miesteliu. 1645 m. ART vadovo Vladislovo Vazos iniciatyva Semeliškės gavo turgaus ir prekymečių privilegijas. 1597 m. – Semeliškių valsčius. Ilgą laiką Semeliškės priklausė didikams Riomeriams. XVIII a. jas valdė Zavišos. Anksčiau dešiniajame Strėvos upės krante buvo Semeliškių dvaras. XVII a. 7 dešimtmetyje Semeliškės atiteko Trakų pastalininkui Ferdinandui Rorui. Po F. Roro mirties, 1676 m., seniūnu tapo artilerijos generolas Matas Rėmeris. Iki XVIII a. vidurio dažnai keitėsi Semeliškių dvaro valdytojai (Šimkus-Kybartavičius, Mikalojus Narbutavičius, 1578 m. – Steponas Zbaražskis, 1588–1590 m. – Merkelis Zaviša, nuo 1594 m. – Darata Zavišienė, 1776–1801 m. Granovskis, 1801 m. grafas N. Tolstojus). Semeliškių dvaras nukentėjo per 1812 m. karą, praėjus keleriems metams, dvarvietėje buvo pastatyti nauji rūmai. 1893 m. dvaro sodyboje pradėta statyti cerkvę. Nepriklausomybės metais Semeliškių dvarvietėje buvo pastatyta mokykla.
Literatūra
Lisauskaitė Birutė, Semeliškių dvarvietės tyrinėjimai 1996 metais. Internetinė prieiga: http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/dvarv/03.htm Žiūrėta 2017 10 25Semeliškės. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. X (Samnitai-Šternbergas), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983, 94.
Semeliškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam-Skl), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012, 417–718.
Sumieliszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Tom XI, 584.
Semeliškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam-Skl), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012, 417–718.
Pateikėjas
[Semeliškės, ES22] Pateikėja moteris, gimusi 1922 metais Beižionių kaime. Kalba lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai. Baigė tris klases lietuvių mokykloje. Dirbo ūkyje.Audio įrašas
No to jak ki`edyści żyli? Nu ki`edyści żyli, jak już zrazu za Ruskim było źle żyć, a potem już było bardzo dobrze, nie dorównować do tego, do terazniejszego życia. Co, że oni teraz o nam przed głosowaniem dołożyli po dwadzieścia lity, to co, wszystko podrożało. (No tak, tak.) Wszystko podrożało i a wszystko co podrożało. Nu, a kiedyści za Litwo też hora była żyć. Tyko to, że mielim ziemi, mielim gospodarka, chto wielksza , a chto mniejsza, a chto, chto i miał po, po dwadzieścia aktary ziemi, chto miał i dziesieńć, i piatnaścia, ale mieli krowy, mieli konia, mieli jak te mówi swoje, swoja zabudowa, wszystko naokoło domu i żyli. A co teraz? Komu i odali przez krew, to tu kawałek, tu kawałek, tu kawałek. A chto podał pod kompiensacja , to tam zrazu , że nie, nie płacili, a teraz mówi zupełnie. A chto i nie pod kompiensacja , to, oj, pani moja, oszukancy. Oszukancy. (Dokumenty już mają na ta ziemia?) Mam, ja sprzeda..., oda..., podarowa..., odałam synu. Ja miałam tutaj dziesieńć aktary , to naszych dziadów, pradziadów, a tamaj za, koło Onuszyszkow, w Grandowskim tym apylince, to tamaj naszy tatuś, wieczny pokój, był w Argentynie, jak przyjechał, to kupili piatnaście hektary. Nu to tamaj łąków nie było, tyku, tyko była pola, a teraz już o gdzieto sześdziesiąt lat tam nicht nie żyji, to tam już krzaki zarośli, las. Nu to o, to tamta tak i stoi. Jakści od jeziora daleko, a tutaj u mnie, to między jeziorów tak o gdzie ot. Tu dawali dobrze, niewieczne pieniendzy, ala tego, potem syn mówi: „Mama, tu mnie.“ Nu to mówia: „Dzielcie sie tam z wujaszkami, jak sobie chcecie.“
[no to jak k’`edyśći žyl’i// nu k’`edyśći žyl’i/ jak juž zrazu za rusk’im było źl’e žyć/ a potem juž było bardzo dobže/ nie doruvnovać do tego/ do terazn’ejšego žyća// co/ že on’i teras o nam przed głosovaniem dołožyl’i po dvadźeśća l’ity/ to co/ fšystko podrožało// (No tak, tak.) fšystko podrožało i a fšystko co podrožało// nu/ a k’`edyśći za l’itvo tež hora była žyć// tyko to/ že m’el’im źem’i/ m’el’im gospodarka/ xto v’el’kša/ a xto mn’ejša/ a xto/ xto i m’ał po/ po dvadźeśća aktary źem’i/ xto m’ał i dźeśeńć/ i p’atnaśća/ al’e m’el’i krovy/ m’el’i kon’a/ m’el’i jak te muv’i svoje/ svoja zabudova/ fšystko naokoło domu i žyl’i// a co teras// komu i odal’i przes kref/ to tu kavałek/ tu kavałek/ tu kavałek// a xto podał pot komp’ensac’ja/ to tam zrazu/ že n’e/ n’e płaćil’i/ a teras muv’i zupełn’e// a xto i n’e pot komp’ensac’ja/ to/ oj/ pan’i moja/ ošukancy// ošukancy// (Dokumenty już mają na ta ziemia?) mam/ ja sprzeda/ oda/ podarova/ odałam synu// ja miałam tutaj dziesieńć aktary/ to našyx dziaduf/ pradźaduf/ a tamaj za/ koło onušyškof/ v grandofsk’im tym ap`il’ince/ to tamaj našy tatuś/ v’ečny pokuj/ był v argentyn’e/ jak pšyjexał/ to kup’il’i p’atnaśće aktary// nu to tamaj łoŋkuf n’e było/ tyku/ tyko była pol’a/ a teras juš o gdźeto šeśdźeśont l’at tam n’ixt n’e žyji/ to tam juš kšak’i zarośl’i/ l’as// nu to o/ to tamta tak i stoi// j`akśći od jeźora dal’eko/ a tutaj u mn’e/ to m’endzy jeźoruf tak o gdźe ot// tu daval’i dobže/ n’ev’ečne p’en’endzy/ al’a tego/ potem syn muv’i/ mama/ tu mnie// nu to muv’a/ dźel’će śe tam z vujaškam’i/ jak sob’e xceće]
