PĖDŽIAI

Pėdžiai yra gana didelis kaimas Kėdainių rajone (17 km nuo Kėdainių, apie 40 km nuo Kauno). Per kaimą teka Barupė (Borupis). Yra kapinaitės, tvenkinys. Anksčiau kaimas priklausė Kauno pavieto Babtų (apie 12 km) savivaldybei, Vandžiogalos parapijai. Kaime buvo mokykla.
Pėdžiai (Pedins) minimi XIV a. kryžiuočių kelių aprašuose. Pagal Hermano Vartbergiečio Livonijos kroniką, 1372 m. čia buvo nuniokoti kryžiuočiai. Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografinio žodyno (Varšuva, 1880-1902; t. VIII, 42; XV 2 d., 442) duomenimis praeityje čia buvo keli dideli bajorkaimiai — Noreikų, Obakevičių, Pavlovičių, Rimovičių, Jurevičių, Šimkevičių ir Girevičių. Vyresnio amžiaus gyventojai dar skiria Didžiuosius Pėdžius, t.y. pagrindinę kaimo dalį, ir Mažuosius Pėdžius, kuriuos kitaip vadina Užupe.

Literatūra

Piadzie. Słownik geograficznego Królestwa Polskiego [...],Warszawa 1880-1902; t. VIII, 42; XV cz. 2, 442.
Pėdžiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 808.

Pateikėjas

Informantė kilusi iš mišrios šeimos: motina buvo lenkė, tėvas — lietuvis. Gimė Šėtoje, Pėdžiuose apsigyveno, kai ištekėjo už vietinio lenko. Šiuo metu informantė kalba šeimoje lietuviškai, bet pradžioje su vyru ir kaimynais kalbėjo tik lenkiškai, nes lietuvių, pagal ją, tais laikais Pėdžiuose beveik nebuvo ir visi gyventojai kalbėjo lenkiškai. Kaimynai pradžioje bendravo su informante nenoriai, nes laikė ją lietuve. Anksčiau, pagal informantę, Pėdžiuose buvo lenkiška mokykla ir „lenkų mokytoja”, paskui liko tik lietuvių mokykla, kurioje informantė baigė keturias klases.

Audio įrašas

My tu przyjachalim, nas nia bardzu lubili tu, my Litwini bylim, tu u n`as tyko dwie czaladzi byli Litwini, ojciac i ojca brat, a tak tu pu polsku wszyskia. O w Wańdziagola i kościół zamkneli, złuli sia, złuli sia tam Pulacy z Litwinami i zakneli kosciół, nie m`a ksiendza teraz. Ksiendzów nia m`a takich, żeby umieliby te młoda pu polsku, i jim cienżku tam, dlatego że czszeba dwoja mszów czszymaci, dla Litwinow i dla Polaków. Nam to i tam dobrza, i tak dobrza, my i tak rozumiem, i tak rozumiem. Tak i żylim, a co zrobici. A my z ruzmajitych, ojciac... matki ojciac był Polak, po polsku i pacierzy mówił, a już ojca rodzina Litwini byli. [Może Pani nazwiska pamięta swojej mamy i ojca?] Mamy Dobrowska była, a ojciac Matijunas był. [A Pani nazwisko jak?[ Moja Jagieławiczowa teras, a była Matijunówna. No to tak i była, co zrobisz, a już teraz wiencaj zlitwinieli i tutaj ludzi, dlatego ża młoda już oni po litewsku, te stara pu polsku. My jak zejdzim sia — wiencaj już, a jak ja teras żyłam z Pulakiem, to już i ja przywykłam pu polsku i, zdaj sia, już lepiaj pu polsku rozmawiaci jak po litewsku. Piadzi tutaj, tu buła dwoja Piadziuf, bardzo wielkia byli, z jednaj rzeki strony i z drugiej strony, tu Mała Piadzi byli, tam Wielkia Piadzi byli, a teras nia m`a, jusz tych ludzi nia m`a, staruszki fszyskie wo zustafszy sie i siedzim. Zieńci Polak, o po polsku rozmawiami. Syn Polak, wiartejim był f Kłajpedzia dla Pulakuf.
[my tu pšyjαxal’im/ nas ńeª bardzu l’ub’il’i tu/ my L’it’v’ińi byl’im/ tu u n`as tyko dv’e čαl’adz’i byl’i L’itv’ińi/ uojc’αc ji uojca brat/ a tak tu pů puolsku fšys’k’eª/ o v Vańdz’agol’a i kos’c’uł zamknel’i/ złul’i s’α/ złul’i s’α tam Půl’acy z L’itv’inam’i i zaknel’i kos’c’uł/ ńe m`a ks’endza teras// ks’endzuf ńeª m`a tak’ix žeby um’el’iby te młodα pů polsku/ i jim c’enšků tam/ dl’atego že čšeba dvuojα mšuf čšymac’/ dl’a L’itv’inof i dl’a Pol’akuf// nam to ji tam dobžα/ ji tak dobžα/ my ji tak rozum’em/ ji tak rozum’em// tak ji žyl’im/ no co zrob’ic’// A my z ruzmajityx/ ŭojc’αc/ matk’i ŭojc’αc był Pol’ak/ pŏ polsku i pac’ežy muv’ił/ a juš uojca ruodz’ina L’itv’ińi byl’i// [Może Pani nazwiska pamięta swojej mamy i ojca?] Mamy Dobrovska była/ a ŭojc’αc Mat’ijunas był// [A Pani nazwisko jak?] Moja Jagʼełavičova teras/ a była Mat’ijunuvna// no to tak i žylʼim/ co zrobiš/ a juš teras v’encαj zl’itv’ińel’i i tutαj l’udz’i/ dl’atego žα młuoda juš uońi po l’itefsku/ te starα pů polsku// my jak zejdz’im s’α v’encaj juš/ a jak ja teras žyłam s Půl’ak’em/ to juš’ i ja pšyvykłam pů pol’isku i zdaj s’a juš l’ep’aj pů polsku rozmav’ac’ jak po l’itefsku// [Jak się ta wieś nazywa?] P’adz’i tutαj/ tu buła dvuoja P’adz’uf/ bardzo v’el’k’eª byl’i/ z’ jednαj žek’i strony i z drug’ej strony/ tu Małα P’adz’i byl’i/ tam V’el’k’eª P’adz’i byl’i/ a teras ńeª m`a/ juš tyx l’udz’i ńeª m`a/ staruš’k’i fšys’k’e vo zůstafšy s’e i s’iedz’im// z’eńc’ Pol’ak/ o po pol’sku rozmav’am’y// syn Pol’ak/ v’eªr’t’ejim był f Kłajpedz’α dl’a Pul’akuf]