UPNINKAI
Upninkai – gyvenvietė Jonavos rajone, Šventosios kairiajame krante, seniūnijos centras. Tarybiniais metais Upninkai buvo apylinkės centras, tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Miestelyje yra Upninkų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Gyvenvietėje veikia Upninkų pagrindinė mokykla, biblioteka, kultūros centras. Upninkų vietovė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1442 m., pirmo žinomo jos valdytojo Kristino Astiko testamente. Kitas Upninkų savininkas, jo sūnus Radvila Astikas, iki 1477 m. pastatė pirmąją bažnyčią. Upninkai ne kartą kentėjo nuo gaisrų. XVI a. 2-ojoje pusėje – 1650 m. bažnyčią buvo pasisavinę evangelikai reformatai. XVII a. buvo teismas, keletas smuklių, vykdavo turgūs. Katalikų bažnyčia pastatyta 1717 m. Ji 1750 m. perkelta į kitą vietą. XVIII a. veikė parapinė mokykla. XIX a. 1-ojoje pusėje Upninkus vėl nusiaubė gaisras. Čia buvo Upninkų dvaras.
Literatūra
Upninkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. IV, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 383 psl.Upninkai. Mūsų Lietuva, T. II, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, 365 psl.
Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XXI, 1880-1914, Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 814.
Pateikėjas
[Upninkai, HB25] Pateikėja moteris, gimusi 1925 metais, nuolat gyvena Upninkų miestelyje. Baigė 4 klases lietuvių mokyklos. Visą laiką dirbo žemės ūkyje.Audio įrašas
My żeby czysto po polsku, to nie umiemi, my takia miaszana, z Litwinami, to takia i mieszana bylim. Monż to za wszystkim mało rozumiał, poki on taki podrós większy. Uojcowia po polsku, dziaduki Pulacy byli, a posli. [Miejscowi też dziaduki byli?] A oni tam ud granicy gdzie tam Polski byli przyjachali tu żyć, przyjachali. Nu wie, jak młoda mienioń sie tu do roboty gdzie, to gdzie żonate już byli przajachali. Ale dziaduki to wiencyj już Polacy byli, a monż podrós, to on litewski rozmowy nia umiał, a pośla już przy Litwinach i wyuczył sia. Nu to i tak, i my użanili sia i moja tak ojcowia wiencaj z polska. Już pro, prodziaduki to byli Pulacy, a pośla dalej, dalej, już i wyszła ta familja. Już familja ta sama, ale już ten akcent wyszedł. I zrubili sie Litwini. I teraz dzieci po litewsku, i co, i my już ji przyzapomniawszy. Mało z kim rozmawiami, po litewsku, po litewsku. A kiedy z kim porozmawiać po polsku, to i zapomina sie ta ruzmowa. I nasza już ruzmowa nia tak czeba, my tak jak kałakuty, jedna słowa taka, druga taka, o, nu o tak i żyjim, ala już nia m`a.
my žeby čysto po pol’sku/ to ńe um’em’i/ my tak’a m’ašana/ z l’itv’inam’i// to tak’a i m’ešana byl’im// monš to za fšysk’im mało rozum’ał/ pok’i on tak’i podrus v’eŋkšy// uojcov’a po pol’sku/ dźaduk’i pul’acy byl’i/ a pos’l’i// (Miejscowi też dziaduki byli?) a ońi tam ud grańicy gdźe tam pol’sk’i byl’i pšyjaxal’i tu žyć/ pšyjaxal’i// nu v’e/ jak młoda m’eńoń śe tu do roboty gdźe/ to gdźe žonate juž byl’i pšajaxal’i// al’e dźaduk’i to v’encyj juš pol’acy byl’i/ a monš podrus/ to on l’itefsk’i rozmovy ńe um’ał/ a pośl’a juš pšy l’itv’inax i vyučył śa// nu to i tak/ i my užańil’i śa i moja tak ojcov’a v’encaj s pol’ska// juš pro/ prodźaduk’i to byl’i pol’acy/ a pośl’a dal’ej/ dal’ej/ juš i vyšła ta fam’il’ja// juš fam’il’ja ta sama/ al’e juš ten akcent vyšet// i zrubil’i śe l’itv’ińi// i teras dźeći po l’itefsku/nu co/ i my juš pšyzapomńafšy// mało s k’im rozmav’am’i/ po l’itefsku/ po l’itefsku//a k’edy s k’im porozmav’ać po pol’sku/ to i zapom’ina śe ta ruzmova// i naša juš ruzmova ńa tak ajk čeba/ my tak jak kałakuty/ jedna słova taka/druga taka/ o/nu o tak i ž’yjim/ al’a juš ńa m`a//