SIESIKAI

Siesikai – miestelis Ukmergės rajone, prie Siesikų ežero, seniūnijos centras. Miestelyje yra Siesikų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, varpinė, kapinių koplyčia-mauzoliejus, Laisvės paminklas, išlikę dvaro rūmai (XVI–XIX a.). Veikia Siesikų gimnazija, biblioteka, kultūros namai. Siesikų pilį XIII a. pab. pastatė Utenos kunigaikščio Romunto sūnus Daumantas. 1441 m. minimas Siesikų dvaras ir Siesikų bažnyčia. Daumanto palikuonys Daumantai Siesickiai pastatė renesansinius rūmus , kurie vėlaiu buvo daug kartų perstatyti ir rekonstruoti. 1537 m. dvarininkų Siesickių iniciatyva pastatyta Siesikų bažnyčia – manoma, kad nuo tada gyvenvietė ir imta vadinti Siesikais. XVIII a. 1-ojoje pusėje dvaras per vedybas atiteko Radviloms, o XIX a. jį nupirko Daugėlos.

Literatūra

Siesikai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. III, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 663 psl.
Siesikai. Mūsų Lietuva, T. II, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965, 479 psl.
Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X, 1880-1914, Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 600.

Pateikėjas

[Siesikai, VK37] Pateikėja moteris, gimusi 1937 metais, baigė 4 klases, moka lietuvių ir lenkų kalbas. Jos tėveliai dirbo dvare, pati pateikėja visą laiką dirbo žemės ūkyje. Jos šeimoje gana ilgai buvo kalbama lenkiškai.

Audio įrašas

KiłomatrKiłomatr jaka daleczyni, byli takia nazywali Klikuny, tam była ludzi żyli dawni`ej. Taki bałagan był, hosim ludzi, ci dwanaście siemjów tam żyła w tym domia, to ji my tam rodzilim sia w tym domia, tam w tej wiosca, Klikuny nazywajon sia. Nu i pani tam, tu była, ji Wokiac był, Niemiac był, no to Niemiac, już był już po pani musi był Niemiac, jak pani już wylaciawszy była, tam ci umarła, ci wylaciawszy, nie wiam, Wokiat`is tam był. Nu ji nasz pap`uk, niauczony człowiak był, a tu fierma byli, tam ludzi już robili co, to tedy ten Niemiac już papuka już, my siedym dzieciow bylim, i tedy przywiez już tu do Łokini. Nu ji, mama bardzo nia chciała, nu ji co chcesz, nie chcesz ten Wokiat`is, i jedź, zwionzalim swoja ryziuki i koniami, założyli para koni do taki kolasy i przywiezli nas. My malutkia bylim aszcz`e, nu to i przywieźli, to ji tak szasdziesion sześ lat ja koncza. Nigdzia wiencaj nia byłam, tu ji żyja. [Ale pani jest polskiego pochodzenia?] Nu taki Litwin, my moża Litwiny nazywajim sia, a my po polsku gadami. [Ale nazwisko litewskie?] Litewska, tak, my Litwini moża, ala tyku wo nia taka nasza gawenda jak polska, ale już po polskiemu bołczym.
k’iłomatr jaka dal’ečyńi/ byl’i tak’a nazyval’i kl’ikuny/ tam była l’udz’i žyl’i davń`ej// tak’i bałagan był/ hos’im l’udz’of/ c’i dvanaśc’e s’emjuf tam žyła f tym dom’a/ to ji my tam rodz’il’im s’a f tym dom’a/ tam f tej v’osca/ kl’ikuny nazyvajon s’a// nu i pańi tam/ tu była/ ji vok’ac’ był/ ńem’ac był/ no to ńem’ac/ juž był juš po pańi mus’i był ńem’ac/ jak pańi juž vyl’ac’afšy była/ tam c’i umarła/ c’i vyl’ac’afšy/ ńe v’am/ vok’at`is tam był// nu ji naš pap`uk/ ńaučony čłov’ak był/ a tu f’erma byl’i/ tam’ juš rob’il’i co/ to tedy ten ńem’ac juš papuka juš/ my s’edym dz’ec’of byl’im/ i tedy pšyv’es juš tu do łok’ińi// nu ji/ mama bardzo ńa xc’ała/ nu ji co xceš/ ńe xceš ten vok’at`is/ i jec’/ zv’onzal’im svoja ryz’uki i końam’i/ załožyl’i para końji du tak’i kol’asy i pšyv’ezl’i nas// my mal’utk’a byl’im ašč`e/ nu to i pšyv’ez’l’i/ to ji tak šasdz’es’on juš šes’ l’at ja konča// ńigdz’a v’encaj ńa byłam/ tu ji žyja// [Ale pani jest polskiego pochodzenia?] nu tak’i l’itv’in/ my moža l’itv’iny nazyvajim s’a/ a my po pol’sku gadam’i// [Ale nazwisko litewskie?] l’itefska/ tak/ my l’itv’ińi moža/ al’a tyku vo ńa taka naša gavenda jak pol’ska/ al’e juš po pol’sk’emu bołčym//