RUKAINIAI

Rukainiai – miestelis Vilniaus rajone, prie kelio Vilnius–Ašmena, seniūnijos centras. Miestelyje yra Rukainių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1823 m.), vidurinė ir pradinė mokyklos. Stovi Jėzaus Kristaus skulptūra Krikščionybės 2000‑ųjų metų jubiliejui įamžinti. Sovietmečiu buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
Rukainiai pirmą kartą buvo paminėti 1435 m. 1538 m. čia buvo pastatyta medinė bažnyčia. Netoli Rukainių yra Kryžiokų kaimas. XIX amžiuje čia buvo pakelės užeiga, su kuria susijęs tragiškas Simono Konarskio, vieno iš 1831 metų lapkričio sukilimo vardų, likimas.

Literatūra

Rukainiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. III, Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 116 psl.
Rukainiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. IX, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982, 520 psl.
Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX, 1880-1914, Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 959.

Pateikėjas

[Rukainiai, M32] Pateikėja moteris, gimusi 1932 m. Mikoliškių kaime, moka lenkų, gudų ir rusų kalbas, lietuvių nemoka iš viso. Baigė 4 klases lenkų mokyklos, dažnai kalba gudiškai. Dirbo kolūkyje.

Audio įrašas

Nu co u nas, u nas wie pani, była u nas rodzina osiem osób była, sześć córak mieli rodzice i samy rodzice dwóch, to ot nas była taka rodzina. I jeden tylko mężczyzna ojciec był. To my ziemi mieli osim hektary musi jakich, nu i wszystko co uprawiali w rucznuju, jak to mówio, koniam. Nu to ojciec tam i nas ciągał, mówi, o, bronujcia, bronujcia, zara za mno. Orzy, Boża, po kilka tygodni, póki zaorzy ta ziemia. Wszystkoż trzeba było przeorać koniem. Nu już podszykuje to wszystko pola, potym już nas zapędzi tam, starszy które, mnie to już nie, bo ja za mała była, ale starsza córki, siostry moja. Oni bronowali, ojciec posieji, oni bronujo. Potym wyrośni to wszystko, trzebaż jego tam żąć. Też jak to mówio sierpem żeż żeli. Pójdzi, stano, jak u nas już było tych, dużo tych kobiet tych, stano w rząd tak i gonio ta, jak to mówio płoszczać, nu. Starajo sia, żeby jakżeż ni zostać sia, bo ta na przedzia, a już zostaja, trzebaż szybcz`ej i mnie tam pomagać, prendz`ej już śpieszyć. Nu i żyto, i owias tam, już tako poro to już żyto zaraz żeli. A potym już owias, tam sierpień już owias żno, tam jęczmień. Moża wam to niepotrzebne opowiadać, co ja mówia. Nu a potym już stawio, snopki te już nawiązane, trzebażeż ich w kopki postawić, po dziesięć snopków i stawisz, i potym jednym nakrywasz tak i kopka taka stoi.
nu co u nas/ u nas v’e pańi/ była u nas rodźina ośem osub była/ šeść curak m’eli rodźice i samy rodźice dvux/ to ot nas była taka rodźina// i jeden tyl’ko menščyzna ojc’ec był// to my źem’i m’el’i ośim hektary muśi jak’ix/ nu i fšsytko co uprav’al’i v ručnuju/ jak to muv’o/ końam// nu to ojćec tam i nas ćoŋgał/ muv’i/ o/ bronujća/ bronujća/ zara za mno// ožym/ boža/ po k’il’ka tygodńi/ puk’i zaožy ta źem’a// fšystkoš čšeba było pšeorać końem// nu juš počšykuje to fšystko pol’a/ potym juš nas zapeńdźi tam/ staršy kture/ mńe to juš ńe/ to ja za mała była/ ale starša curk’i/ śostry moja// ońi bronoval’i/ ojćec pośeji/ ońi bronujo// potym vyrośńi to fšystko/ čšebaš jego tam žońć// teš jak to muv’o śerpem žež žel’i// pujdźi/ stano/ jak u nas juž było tyx/ dužo tyx kob’et tyx/ stano v žont tak i gońo ta/ jak to muv’o płoščać/ nu// starajo śa/ žeby jagžeš ńi zostać śa/ bo ta na pšedźa/ a juš i zostaja/ čšebaš šypč`ej i mńe tam pomagać/ prendz`ej juš śp’ešyć// nu i žyto/ i ov’as tam/ juš tako poro to juž žyto zaraz žel’i// a potym juš ov’as/ tam śerp’eń juš ov’as žno/ tam jeńčm’eń// moža vam to ńepočšebne opov’adać/ co ja muv’a// nu a potym stav’o snopk’i te juš nav’onzane/ čšebažeš ix f kopk’i postav’ić/ po dźeśeńć snopkuf i stav’iš/ i potym jednym nakryvaš tak i kopka taka stoi//