GIEDRAIČIAI
Giedraičiai – miestelis Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, 21 km į pietvakarius nuo Molėtų. Giedraičiai yra labai sena gyvenvietė, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1338 m. kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro dešimties metų prekybos sutartyje. Miestelio pavadinimas kilo nuo kunigaikščių Giedraičių giminės, kuri ilgus amžius šeimininkavo šioje vietovėje. Ši gyvenvietė buvo bene svarbiausias Giedraičių giminės kunigaikštystės centras. Giedraičiuose išlikęs Kazokų sodžius, kuriame kažkada gyveno didingi grafai Didžiokai. Jų dvaro rūmų seniai neliko. Apie didžius statinius mena tik aukštaūgiai parko medžiai bei kitoje pusėje kelio, ant kalnelio, stūksanti sena koplyčia – Didžiokų šeimos mauzoliejus. Pavadinimą dvaras įgijo po karo nuo Didžiokų kolūkio pavadinimo. Kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, XVIII–XIX a. jis buvo vadinamas Didžiadvariu, dar kartais Lauryniškių ar Giedraičių dvaru. Dvaro pagrindinis gyvenamasis pastatas buvo mūrinis, dviaukštis su gražiu parku, vaisių sodu. 1682 m. viena Didžiadvario valda atiteko J. V. Počobutai, kuris 1725 m. ją pardavė M. Pušickui, o dalį – Lauciui Sorokai. Šiame dvare šeimininkavo taip pat grafai Jelinskiai. XVIII pab. dvaras priklausė generolui J. Jelenskiui, nuo 1842 m.dvarą valdė Vilniaus padkamorė G. Jelenskis, nes šį turtą jam paliko generolo J. Jelenskio našlė Teresė. 1861 m. Didžiadvaris su Ambražiškių ir Timoniškių palivarkais atiteko B. Jelenskiui su visomis žemėmis, miškais ir vandenimis bei visais dvaro pastatais – mūriniu bravoru, mediniu malūnu ir karčema. Visą turtą B. Jelenskis 1883 m. testamentu užrašė savo žmonai. Labiausiai Didžiokų dvaras atgijo, išsipuošė XIX a. pab. – XX a. pr., kai jame šeimininkauti pradėjo grafas Kostas Jelenskis. Jis pastatė didžiulį dvarą, koplyčią-mauzoliejų, įveisė įspūdingą parką, kuriame medžiai sodininko padedami įgavo įvairias formas. 1936 metais dvaras buvo parduotas Mykolui Deveniui. 1941 metais Deveniai buvo ištremti į Sibirą, o dvaras buvo nuniokotas kolūkių kūrėjų ir galiausiai išsprogdintas. Didžiokų mauzoliejinė koplyčia buvo panaudota kaip atliekų sandėlis, karstai su grafų Jelenskių giminės palaikais išmesti ir išniekinti, tačiau pati koplyčia taip ir liko neišardyta. 1968 m. koplyčia buvo restauruota, nuo 1965 m. iki 1988 m. joje buvo dailininko Aloyzo Smilingio dirbtuvė. Pagal paveldėjimo teisę pastatą atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, kuri koplyčią skyrė molėtiškių kultūros reikmėms. Čia organizuojamos fotografų, tautodailininkų ir profesionalių menininkų darbų parodos, literatų kūrybos vakarai, jaunimo dainuojamosios poezijos šventės. Giedraičių miestelį jau porą amžių puošia klasicizmo stiliaus Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Ji pastatyta 1809 m. Vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio rūpesčiu, kurio širdis (jo paties pageidavimu) po mirties (1838 m.) buvo įmūryta į šventovės sieną. Zakristijoje taip pat yra fundatoriaus portretas. Šalia bažnyčios stovi masyvi XIX a. vid. klasicistinė varpinė. Kapinėse galima pamatyti tinkuoto mūro XIX a. Graužinių giminės koplyčią–mauzoliejų. Graužiniai kilę iš valstiečių, bemoksliai, bet išmintimi, sumanumu sugebėjo tapti ne vieno dvaro savininkais. Šiai giminei priklausė ir dvaro sodyba Martyniškiuose. Dabar išlikęs tik apgriuvęs nykstantis rūmų pastatas.
Literatūra
Jankevičiūtė, Giedrė, 2006, Lietuva. Vadovas, Vilnius: R. Paknio leidykla.Prašmantaitė, Aldona, 2010, Giedraičių bažnyčios raidos peripetijos: tarp faktų ir legendų.
Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, T. 33.
Rybelienė, Monika, 2012, Apie buvusią Didžiokų prabangą mena tik aukštaūgiai parko medžiai. Voruta, 2012, kov. 17, nr. 6 (744), 6.
Giedrojcie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, 1880-1914, Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, Tom II z 1881 r., 546-547.
Mirosław Gajewski, 2002, Wspomnienia z wydarzeń powstania listopadowego na Wileńszczyźnie. Nasz Czas, Nr 46, 585.
Pateikėjas
[Giedraičiai, R27] Pateikėjas vyras, gimęs 1951 metais Giedraičiuose. Teigia, kad susikalba lenkiškai, lietuviškai, rusiškai, vokiškai ir truputį angliškai. Baigė 11 klasių lietuvių mokykloje. Sako, kad tėvai buvo lenkai, todėl jis moka lenkiškai. Tėvai tarpusavi kalbėjo lenkiškai, bet mokėjo ir lietuviškai. Su savo vaikais kalba lietuviškai. Dirbo kalviu kolūkyje.Audio įrašas
Rozmawiam ja po polsku jak moga tak jak tam nie czysto po polsku, nu ale... Tak nazywajo żarg`onskaja , bo czysto polska to po warszawsku czszeba. A jak u n`as to żeż wszystko taka o przamiaszana. Kiedyś żylim przy panach, panowie byli Polacy. Jeleński to był Polak, wielki Polak. On nie tyko co że i gazeta polska brał, przy Litwie jemu przysyłali polska gazeta, a potem już, jak już Litwa wiencej wżyła sia, to przeprowadzili, był „Dzień Kowieński“, ale po polsku, o, oni byli i te gazety. (A gdzie ten pan był? Gdzie on mieszkał?) A o tut był wielki dwor wo niedaleko, tu o jak kapliczka stoi o, na tamtej, na tamtej wonskiej drożce on, nie nie na szyrokiej, ale na wonskiej drożce tam, to o ten Jeleński. (To on bogaty był?) A? (Bogaty był?) Nu jak nie był. Nu bogaty, osim dworów swoich miał, o, osim dworów, wot, bardzo bogaty był. Mocno uczony był, dużo jenzykow posiadał, a litewskiego za wcala nie przyznawał, o. I w Litwie żył. O takie sprawy. (A uczony skąd? Uczył się gdzieś?) A? (Uczył się on gdzieś?) A za granico, za granico i za granico uczywszy sie on był. On dużo ludzi u jego pracowało wszystko. Nu o tak. (A to ile on ziemi miał?) Jeśli osiem dworow, to pomyślicie. Pomyślicie. Po dwieście, po sto piendziesiont, po czszysta we dworze, w jednym dworza haktary. Potym jak szedła już reforma wo tu jak sawanoram tym dawali ziemia. To wo jak o tu wielki dwor nazywał sia, cościk on, dwadzieście pieńć szklipow dali po dziesieńć, po pietnaście haktary. O z jednego dworu. A w drugich czszysta... O ten las wo co stoi wo tam, tu że ten las nazywa sie Kozacki las. To tu żeż jego ten las był Jeleńskiego. To widzisz takie sprawy. A tak co tu bardzo. Przeżyło sie, przeżyli my.
[rozmav’am ja po pol’sku jak moga/ tak jak tam n’e čysto po pol’sku/ nu al’e... tak nazyvajo žarg`onskaja/ bo čysto pol’ska to po varšafsku čšeba// a jak u n`as to žeš fšystko taka o pšam’ašana// k’edyś žyl’im pšy panach/ panov’e byl’i pol’acy// jel’eńsk’i to był pol’ak/ v’el’ki pol’ak// on n’e tyko co že i gazeta pol’ska brał przy l’itv’e jemu przysyłal’i pol’ska gazeta/ a potem juš/ jak juš l’itva v’encej vžyła śa/ to pšeprovadźil’i/ był dźeń kov’eńsk’i/ al’e po pol’sku/ o/ on’i byl’i i te gazety// (A gdzie ten pan był? Gdzie on mieszkał?) a o tut był v’el’k’i dvor vo n’edal’eko/ tu o jak kapl’ička stoji o/ na tamtej na tamtej vonsk’ej drošce on/ n’e n’e na šyrok’ej/ al’e na vonsk’ej drošce tam/ to o ten jel’eńsk’i// (To on bogaty był?) a (Bogaty był?) nu jak n’e był// nu bogaty/ ośim dvorof svoix m’ał/ o/ ośim dvorof/ vot/ bardzo bogaty był// mocno učony był/ dužo jenzykof pośadał/ a l’itefsk’ego za vcal’a n’e przyznavał/ o// i v l’it’v’e žył// o tak’e spravy// (A uczony skąd? Uczył się gdzieś?) a (Uczył się on gdzieś?) a za granico/ za gran’ico i za gran’ico učyfy śe on był// on dužo l’udźi u jego pracovało fšystko// nu o tak// (A to ile on ziemi miał?) jeśl’i ośem dvorof/ to pomyśl’iće// pomyśl’iće// po dv’eśće/ po sto p’endźeśont/ po čšysta ve dvože/ v jednym dvoža ɤaktary// potym jak šedła juš raforma vo tu jak savanoram tym daval’i źem’a// to vo jak o tu v’el’k’i dvor nazyvał śa/ cośćik on/ dvadźeśće p’eńć škl’ipov dal’i po dźeśeńć/ po p’etnaśće ɤaktary// o z jednego dvoru// a z drug’ix čšysta...// o ten l’as vo co stoji vo tam/ tu že ten l’as nazyva śe kozack’i l’as// to tu žeš jego ten l’as był jel’ensk’ego// to v’idźiš tak’e spravy// a tak co tu bardzo// pšažyło śe/ pšažyl’i my]