DUBINGIAI
Dubingiai – miestelis Molėtų rajono pietuose, 20 km į pietus nuo Molėtų, ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero, kuris taip pat kartais vadinamas Dubingių vardu, šiauriniame krante. Dubingių seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Miestelyje 1958 m. pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia, yra Dubingių pagrindinė mokykla, biblioteka, veikia kraštotyros muziejus (įsikūręs buvusioje smuklėje ir mokykloje), yra pastas, istorinis-kultūrinis paminklas – medinė Dubingių karčema (XIX a., ant aukštų mūrinių pamatų; restauruota 1969 m.). Prie miestelio stūkso Dubingių piliakalnis su XVI a. piliaviete (archeologijos ir istorijos paminklas), miestelis laikomas didikų Radvilų giminės tėvonija. 1334 m. kryžiuočių kronikose minima Dubingių žemė (lot. terra Dubingam). Dubingiai buvo administracinis ir ūkinis centras, priklausantis Didžiajam kunigaikščiui. Asvejos ežero saloje (dab. pusiasalis) būta medinės pilies, 1412–1413 m. jos vietoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis pastatydino naują pilį. Dubingių pilis, priklausiusi Vilniaus gynybinei sistemai. Valdant Vytautui Didžiajam Dubingiai tapo svarbia Lietuvos vietove. 1415 m. Jogaila su savo karališkuoju dvaru lankėsi Dubingiuose pas Vytautą. 1420 m. vasario 8 d. iš čia rašytas laiškas didžiajam Ordino magistrui, kuriame pažymėta, kad didysis kunigaikštis Dubingiuose pastatydino bažnyčią. XV–XVI a. Dubingius valdė paskirti vietininkai. XVI a. pradžioje Dubingius perėmė Radvilų giminė, miestelis tapo vienu iš reformacijos centrų Lietuvoje, Dubingių kunigaikštystės centras. XVI a. viduryje Mikalojus Radvila Rudasis Dubingių katalikų bažnyčią perdavė evangelikams reformatams. Apie 1620 m. Jonušas Radvila I piliavietėje pastatė naują, mūrinę, renesanso stiliaus evangelikų reformatų bažnyčią. Šioje bažnyčioje buvo palaidoti žymiausi Radvilų giminės žmonės, tarp jų Mikalojus Radvila Rudasis ir Jonušas Radvila I. Miestas sunyko per 1655–1660 m. Šiaurės karą ir marą. 1651 m. buvo 67, 1661 m. – tik 12 dūmų. XVII a.-XVIII a. evangelikų reformatų bendruomenė miestelyje sunyko ir Dubingiai palaipsniui perėjo į katalikybę. 1808 m. Radvilos už skolas perdavė Dubingius Tiškevičiams. 1808 m. juose buvo 7, 1838 m. jau 10 šeimų. XIX a. miestelio gyventojai buvo stipriai aplenkėję, todėl prasidėjus Lietuvos atgimimui, prasidėjo ir nesutarimai tarp lenkų ir lietuvių. Vietos gyventojai siekė, kad mokyklose ir mišių metu būtų kalbama lenkiškai ir buvo nepatenkinti tuo, kad dauguma kunigų buvo lietuviai. Dabar Dubingiuose kalba lenkiškai tik vyriausieji gyventojai.
Literatūra
Visuotinė lietuvių enciklopedija, Dubingiai, T. V (Dis-Fatva), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 168.Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. III (Demokratinis-Garibaldžio), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978, 179.
Radvilų tėvonija Dubingiuose, sud. Albinas Kuncevičius, Rimantas Jankauskas, Rimvydas Laužikas ir kt., 2009, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 150 p.
Дубники. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство), 1865, СПб, 135.
Longin Tomaszewski, Kronika wileńska 1941-1945, Warszawa: Oficyna Wydawnicza Pomost.
Gajewski Mirosław, 2003, Dubinki: w krainie niebieskich jezior w: Magazyn Wileński nr 2 (2003 r.).
Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II, 191.
Pateikėjas
[Dubingiai, MM21] Pateikėja moteris, gimusi 1921 metais, vietinė. Su vaikais i anūkais kalba lietuviškai. Teigia, kad kaime vyresnio amžiaus žmonės kalba tarpusavi lenkiškai. Baigė 4 klases lietuvių mokyklos. Motina kilusi iš Vilniaus, o tėvas iš Dubingių. Tėvais atsikėlė gyventi į Dubingius dar jai negimus. Visą gyvenimą dirbo kolūkyje.Audio įrašas
Już jak ja szedłam do szkoły, to byli, była tyko litewska szkoła, polskiej nie była. A potem już te wo Polacy, już co liczyli siebie Polakami silnymi, jak zaszed sowi`et , to byli, chcieli zrobić znowu ’, to po wioskach te szkoły, to i w Muraliszkach wo wszędzie, już tutej w Dubinkach byli aż do ośmiu klas polska, i w Muraliszkach. Nu ale ludzi dlatego pomyślili i zabrali dziesieńć dzieci, chtóre po litewsku chco i wtedy dali litewskiego nauczyciela. To jak dali litewskiego nauczyciela, to pomału, pomału i polska szkoła i zgineła. Już wtedy. (A pani do litewskiej chodziła?) Ja do litewskiej chodziła. (I ile klas pani skończyła?) Wtedy więcej nie można była jak cztery, tyko cztery klasy byli. Ale czytać ja umiem i po polsku pięknie, i po rusku umiem czytać, nu pisać to już nie. Pisać nie. (Pisać nie.) Te wo litery, tam sze, szcze, wo te er, żet, to wo tutaj. Nu a tak. (A po polsku pisać pani umie, czy nie bardzo?) Ja? Nu to napisałaby, ale nie wiem, jak tam przeczytaliby moje napisanie. A naszej, mojej mamy wszystka rodzina, jak mama tu, ot tam pierszej wojnie przyjechali już tu na ziemia, mamy wszystka rodzina żeż tam została sie w Wilnie.
[juš jak ja šedłam do škoły/ to byl’i/ była tyko l’itefska škoła/ polsk’ej n’e była// a potem juš te vo Polacy/ juš co l’ičyl’i s’eb’e Polakam’i śilnym’i/ jak zašet sov’`et/ to byl’i/ xc’el’i zrobić ap’`at’/ to po v’joskax te škoły/ to i v Mural’iškax vo fšen’dz’e/ juš tutej v Dub’inkax byl’i až do ośm’u kl’as pol’ska/ i v Mural’iškax// nu al’e l’udz’i dl’atego pomyśl’il’i i zabral’i dz’es’eńć dz’ec’i/ xture po l’itefsku xco i ftedy dal’i l’itefsk’ego naučyc’el’a// to jak dal’i l’itefsk’ego naučyc’el’a/ to pomału/ pomału i pol’ska škoła i zg’ineła// juš ftedy// (A pani do litewskiej chodziła?)// ja do l’itefsk’ej xodz’iła// (I ile klas pani skończyła?) //ftedy v’encej n’e možna była jak čtery/ tyko čtery kl’asy byl’i// al’e čytać ja um’em i po pol’sku p’eŋkn’e/ i po rusku um’em čytać/ nu p’isać to juš n’e// p’isać n’e// ( Pisać nie. ) // te vo l’itery/ tam še/ šče/ vo te er/ žet/ to vo tutaj// nu a tak// (A po polsku pisać pani umie, czy nie bardzo?) //ja// nu to nap’isałaby/ al’e n’e v’em’/ jak tam pšečytal’iby moje nap’isan’e// a našej/ mojej mamy fšystka rodz’ina/ jak mama tu/ ot tam p’eršej vojn’e pšyjexal’i juš tu na z’em’a/ mamy fšystka rodz’ina žeš została s’e v V’il’n’e]
