NEMENČINĖ
Nemenčinė – miestas Vilniaus rajone, apie 20 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, abipus Neries, ties Nemenčios žiotimis. Nemenčinės miesto seniūnija ir apylinkių seniūnijos centras. Yra Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1855 m., mūrinė; barokiniai altoriai, XVIII a., paveikslo Šv. Mergelė Marija su Kūdikiu aptaisai, manoma, XVIII a.), Parčevskių koplyčia (1857 m.), Nemenčinės kapinių koplyčia (XIX a.), kapinės, paštas, Vilniaus krašto etnografijos muziejus (nuo 2000 m.). Gyvenvietėje taip pat yra medienos apdirbimo (Nemenčinės mediena, Jumesa), siuvimo (Vilnika), statybos (Nemenčinės statyba) gamyklos, paštas, ligoninė, poliklinika, dvi gimnazijos, muzikos, sporto mokyklos, lopšelis darželis, vaikų ir paauglių socialinis, neįgaliųjų dienos užimtumo centrai, kultūros namai, biblioteka. Ties Nemenčine per Nerį nutiestas Nemenčinės tiltas. Prie miesto įsikūrusi Nemenčinė II, už 2 km į šiaurę stūkso Nemenčinės piliakalnis. Miestą supa pušynai. Nemenčinės miškai – didelis miškų masyvas (apie 200 km²). Gyvenvietė kūrėsi X–XI a. prie sustiprinto piliakalnio. Medinė Nemenčinės pilis stovėjo X–XIV a., vėliau apleista. Nemenčinė minima nuo 1338 m. 1387 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia (viena seniausių visoje Lietuvoje) ir įkurta parapija. Nuo 1422 minimas Vilniaus tijūnystei priklausantis Nemenčinės valsčius, 1434 – dvaras. 1554 m. valakų reformos metu gavo miesto teises (priklausė valstybei). 1557 m. Nemenčinės gyventojai buvo atleisti nuo mokesčių ir privalėjo prižiūrėti tiltus per Nerį iki Kernavės. Apie 1776 m. sudaryta Nemenčinės seniūnija, kuri 1780 m. atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, o 1803 m. – Vilniaus universitetui. 1794 m. balandžio 26 d. lietuvių sukilėliai, vadovaujami T. Kosciuškos, susigrūmė su caro pajėgomis, bet Nemenčinės mūšį pralaimėjo. 1863 m. gyventojai vėl buvo sukilę prieš rusų armiją. Vilniaus kraštą užėmus lenkų generolui Liucjanui Želigovskiui, 1920–1939 m. Nemenčinė priklausė Lenkijai, čia buvo įsikūręs Nemenčinės pasienio apsaugos korpusas. Karo metu naciai sudegino žydų mokyklą ir sinagogą. 1944 m. liepos 7 dieną I. Černiachovskio kariuomenė užėmė Nemenčinę. Vietiniai gyventojai nukentėjo per II pasaulinį karą, vėliau nemažai žmonių buvo ištremta į Sibirą. 1955 m. spalio 10 d. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu veikė medžio apdirbimo, buitinės chemijos įmonės, drenažo vamzdžių gamykla, pieninė. 2004 m. patvirtintas Nemenčinės herbas. Miesto vardas kilęs nuo Nemenčios upės (dešinysis Neries intakas), kuri teka pro Nemenčinę ir miesto vakaruose įteka į Nerį.
Literatūra
Nemenčinė. Mūsų Lietuva, T. I, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964,182.Nemenčinė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. VIII, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981, 137.
Nemenčinė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. III, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 193.
Niemenczyn. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i krajów sąsiednich, T. VII (Netrebka – Perepiat), 1886.
Tomasz Krzywicki, 2005, Litwa. Przewodnik. Pruszków: Oficyna Wydawnicza "Rewasz". Tyszkiewicz Konstanty, 1871, Wilia i jej brzegi, Drezno, 170.
Pateikėjas
[Nemenčinė, JL36] Pateikėjas vyras, gimęs 1936 m. Paberžėje, nuo 1950 m. gyvena Nemečineje. Baigė kelias klases lenkų mokykloje, o paskui mokėsi rusų mokykloje. Dirbo kolūkyje. Moka lenkų, rusų ir lietuvių kalbas. Dažniausiai kalba lenkiškai.Audio įrašas
Na Boża Narodzenia to już tu zbiórka była zawsza. Ale na pierszy dzień do pózno rodzina w swoim domu. Ci Boża Narodzenia, ci Wielkanoc. Pierszy dzień to już nigdzie, żadnych, w swoim srodowisku, w swoim domia. Na drugi dzień to sąsiad do sąsiada pójdo tam, butelka zrobio. (A na wigilia kiedy do stołu siadano, był czas określony? Na wigilia.) A na wigilia nu to pośla gwiazdki wschodu. (A jakieś tam dania może kiedyś tam?) Nic tam takiego nia było. Nu co tyko, co nia lubili dzieci, to kisiel owsiany ten, że on gorrzkawy, to ten był. A tak wszystko tam, żurowinow kisial tam, to to, drugo, bułka no, sliżyki tam, padsyta. Z pszenicy tego padsyta ta zrobiona, w stempa potłuko, rozumiesz, z tej łuski, nu i potym zgotujo i jeśli xto miodu ma, nu to miodem woda zasłodzona i te krupy jak ten mówił włożo. A tak nic osobistego takiego. Nu grzybówki, grzyby to już, ryba, to już tak jak i teraz, to już nic. (A jaka najczęściej ryba jedli?) A ryba jaka chto miał, to tam tego karpa nie zawsze i wszędzie jego wezmisz. (A na Wielkanoc jakie byli zwyczaje?) Nu na Wielkanoc, na Wielkanoc jak powiedziać, jak to mówi sie, zrazu do kościoła, a potym już świencona jeść, jestli komu bliżej, a jak komu daleko, nu to z wieczora jak woda świenco, nu to po... Ja i sam jeździł do Podbrzezia i ogień świeńcić, i woda. A na jutro, na ranku jak siadajo, to ojciec poświeńci tam to jadzenia, pacierzy zmówio i jedzo.
[na boža narodzen’a to juš tu zb’urka była zafša// al’e na p’eršy dźeń do puzno rodźina f svoim domu// ći boža narodzen’a/ ći vel’kanoc// p’eršy dźeń to juš n’igdźe/ žadnych/ f svoim srodov’isku/ f svoim dom’a// na drug’i dźeń to sońśad do sońśada pujdo tam/ butel’ka zrob’o// (A na wigilia kiedy do stołu siadano? Był czas określony? Na wigilia) a na v’igil’a nu to pośl’a gv’astk’i fsxodu// (A jakieś tam dania może kiedyś tam?) n’ic tam tak’ego n’a było// nu co tyko/ co n’a l’ubil’i dźeći/ to k’iśel’ ofśany ten/ že on gorškavy/ to ten był// a tak fšystko tam/ žurov’inof kiśal’ tam/ to to/ drugo/ bułka no/ sl’ižyk’i tam/ patsyta// s pšen’icy tego/ patsyta ta zrob’ona/ f stempa potłuko/ rozum’eš/ s tej łusk’i/ nu i potym zgotujo i jeśl’i xto m’odu ma/ nu to m’odem voda zasłodzona i te krupy jak ten muv’ił vłožo// a tak n’ic osob’istego tak’ego// nu gžybufk’i/ gžyby to juš/ ryba/ to juš tak jak i teras/ to juš n’ic// (A jaka najczęściej ryba jedli?) a ryba jaka chto m’ał/ to tam tego karpa n’e zafše i fšen’dźe jego vezm’iš// (A na Wielkanoc jakie byli zwyczaje?) nu na v’el’kanoc/ na v’el’kanoc jak pov’edźać/ jak to muv’i śe/ zrazu do kośćoła/ a potym juš śv’encona jeść nu/ jestl’i komu bl’ižej/ a jak komu dal’eko/ nu to z’ v’ečora jak voda śv’enco/ nu to po... ja i sam jeźdźił do podbžeźa i og’eń śv’eńćić/ i voda// a na jutro/ na raŋku jak śadajo/ to uojćec pośv’eńći tam to jadzen’a/ paćežy zmuv’o i jedzo]
